About the Template

Aug 30, 2011

Evaporate in the sun

keep all your crows away
hold skinny wolves at bay
in silver piles of smiles
may all your days be gold my child

Aug 27, 2011

Aug 26, 2011

So long


It was a beautiful dream. It was such a beautiful dream.

Laukimas. Noras susigrąžinti kažką neapčiuopiamą, neegzistavusį ir nebesugrąžinamą. Pastebėjau, kaip šiek tiek dreba dešinė ranka. Klausau tos pačios dainos vėl ir vėl. Tai suteikia šiokį tokį nusiraminimą. Nesuteikia, meluoju pati sau. Viso labo senas įprotis. Trečias didelis puodelis (kažkada priklausęs tėčiui, bet begėdiškai nusavintas) žalios arbatos. Skaudanti gerklė. Peršalau (ar tikrai peršalama vasarą?). Arbata be jokio imbiero ar medaus. Tokią geriu tik ypatingais atvejais. Vis dar ta pati daina. Laukiu. Mano veide pasirodo sarkastiška šypsena. Arbata išgerta.

Skrendu


Vienas pažįstamas nuolat, vos tik kilus kokiems nors nervų ląsteles žudantiems nesutarimams, siūlydavo pažvelgti į save iš paukščio perspektyvos. Kad ir kokį nepaaiškinamą pasipriešinimą manyje kelia visos man išsakomos protingos (ir ne) pastabos, bet ši privertė šiek tiek susimąstyti. Tik šiek tiek, nes praktiškai paslaptingosios paukščio perspektyvos taip ir nepritaikiau. Kuris gi savo ego nesugebantis įveikti žmogus gali pripažinti klaidas dar nesulaukus jų padarinių? Na tikrai ne aš.
  Paukščiai man visados kelia susižavėjimą. Jų plastiški sparnų mostai, gebėjimas atitrūkti nuo purvinos žemės ir apsidirbusių jos gyventojų (ne ne, ne apie darbą aš čia...). Argi nebūtų puiku pajusti skrydžio laisvę? Tikro skrydžio, jaučiant vejo srovės nešimą nežinoma kryptimi.
  Visgi atitrūkti nuo savęs tikrai įmanoma. Manau, esu ne vienintelė, patyrusi keistą atsiskyrimo nuo savo kūno jausmą. Tarsi žvelgtum į save iš šono, stebint kaip aptirpęs kūnas atlieka savo funkcijas be jokio proto įsikišimo. Negaliu paaiškinti, kodėl taip nutinka, ar tai turi prasmę, ar veikia tik refleksiškai. Bet šį keistą jausmą būtų galima išnaudoti bandant pajusti ankščiau minėtą paukščio perspektyvą. Tuomet tai turėtų ne tik metaforišką reikšmę, bet ir leistų pabūti tuo gamtos sutvėrimu, kuris nevaržomai kerta sienas, nepaliestas žmonių supuvusių sielų pykčio skrenda ten, kur jo širdis geidžia. Į Mykonos, ten kur mėlynose langinėse šviečia saulė, o naktį krenta žvaigždės (visgi seilėjimasis man būdingas).

Gero skrydžio jums, paukščiai.

Aug 25, 2011

A song that silence sings

I dreamed you were a cosmonaut of the space between our chairs and I was a cartographer of the tangles in your hair.

Aug 22, 2011

That'll be the day

 That will be the day when you say goodbye. That will be the day when you make me cry. That will be the day when I die.

Koks dramatiškas pasiseilėjimas, bet bijau, kad tokia diena tikrai gali išaušti. Gal ne šiame gyvenime, juk dar 5 neišnaudoti ir laimės neatnešią kuponai guli stalčiuje (iš geros širdies galiu kelis ir padovanoti). Gal ne šioje realybėje. Mano sapnuose spalvos taip sutirštėja, jog akyse praskaidrėja tik po rytinio šalto dušo. Gal su kitais žmonėmis, su kuriais prasilenkiau gatvėje nuleidus akis, kuriems neištariau nė menkiausio žodžio, nors norėjosi išpasakoti visą savo nuobodaus gyvenimo istoriją. Gal kitu laiku. Praeityje, prisiminimai dažnai būna gražesni nei realybė, arba ateityje, juk viltis - žmonijos prakeiksmas - miršta paskutinė. Dabartis tiesiog per daug niūri. Tokia niūri kaip ir bejausmiai žodžiai, įskiepijantys beprasmį nerimą.


Aug 19, 2011

Hello my dearest friends and enemies

Ar tai dar vienas blog'as, kurios rašymo tikslas neaiškus, o turinys nenuspėjamas?

Taip.

Ar šio blog'o autorius jaučiasi pakankamai užtikrintas gebėjimais sklandžiai reikšti (ne)prasmingas savo mintis?

Ne.

 Ar šis blog'as bus besprasmis, narcisistinis autoriaus pareiškimas pasauliui apie savo egzistenciją?


Tikriausiai taip.