About the Template

Aug 26, 2011

Skrendu


Vienas pažįstamas nuolat, vos tik kilus kokiems nors nervų ląsteles žudantiems nesutarimams, siūlydavo pažvelgti į save iš paukščio perspektyvos. Kad ir kokį nepaaiškinamą pasipriešinimą manyje kelia visos man išsakomos protingos (ir ne) pastabos, bet ši privertė šiek tiek susimąstyti. Tik šiek tiek, nes praktiškai paslaptingosios paukščio perspektyvos taip ir nepritaikiau. Kuris gi savo ego nesugebantis įveikti žmogus gali pripažinti klaidas dar nesulaukus jų padarinių? Na tikrai ne aš.
  Paukščiai man visados kelia susižavėjimą. Jų plastiški sparnų mostai, gebėjimas atitrūkti nuo purvinos žemės ir apsidirbusių jos gyventojų (ne ne, ne apie darbą aš čia...). Argi nebūtų puiku pajusti skrydžio laisvę? Tikro skrydžio, jaučiant vejo srovės nešimą nežinoma kryptimi.
  Visgi atitrūkti nuo savęs tikrai įmanoma. Manau, esu ne vienintelė, patyrusi keistą atsiskyrimo nuo savo kūno jausmą. Tarsi žvelgtum į save iš šono, stebint kaip aptirpęs kūnas atlieka savo funkcijas be jokio proto įsikišimo. Negaliu paaiškinti, kodėl taip nutinka, ar tai turi prasmę, ar veikia tik refleksiškai. Bet šį keistą jausmą būtų galima išnaudoti bandant pajusti ankščiau minėtą paukščio perspektyvą. Tuomet tai turėtų ne tik metaforišką reikšmę, bet ir leistų pabūti tuo gamtos sutvėrimu, kuris nevaržomai kerta sienas, nepaliestas žmonių supuvusių sielų pykčio skrenda ten, kur jo širdis geidžia. Į Mykonos, ten kur mėlynose langinėse šviečia saulė, o naktį krenta žvaigždės (visgi seilėjimasis man būdingas).

Gero skrydžio jums, paukščiai.

No comments:

Post a Comment